Saulėtą šeštadienio rytą būrys septintokų ir aštuntokų, paįvairinti kelių šeštokių, lydimi lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų, išvyko Suvalkijos link. Tikslas – aplankyti žymiausias Suvalkijos literatūrines vietas. Kaip žinia, tai kraštas, davęs Lietuvai daug žymių žmonių, todėl ir nuorodų į įvairių visuomenės veikėjų gimimo ar augimo vietas pakeliui matyti ne viena. Mes lankėme žymių rašytojų gimtines ir jiems brangias vietas.
Pirmasis sustojimas – Kūlokų kaimas Marijampolės rajone. Tai „Baltaragio malūno“ ir daugelio kitų kūrinių autoriaus Kazio Borutos tėviškė. Yra išlikusi raudona mūryta sodyba (kokia prabanga tais laikais!), keletas ūkinių pastatų. Mus pasitikęs rašytojo giminaitis trumpai papasakojo apie nenuoramą K. Borutą, jo šeimą, paveldėtą sodybą, pavaišino rauginta gira, o ko nepasakė, spragas užpildė mokytoja A. Rutkauskienė.
Toliau vykome į V. Mykolaičio-Putino sodybą. Čia taip pat pasitiko sodybą prižiūrintys artimieji – rašytojo brolio anūko žmona ir, kaip sakė moteris, „gyvasis eksponatas“ rašytojo sūnėnas. Išgirdome skaudžią, bet įdomią Putino vaikystės ir jaunystės istoriją, apie netikėtą poelgį – pasitraukimą iš kunigų luomo ir vedybas, apie tai, kaip skaudžiai sūnaus poelgį išgyveno motina. Ne tik pamatėme rašytojo gimtąją sodybą, bet ir vaikštinėjome jaunystės takais – užkopėme romane „Altorių šešėly“ dažnai minimą Aušrakalnį, kuris tądien buvo virtęs tikra vėjų pagaire.
Taip pat aplankėme ir vaikų rašytojo Anzelmo Matučio tėviškę. Mus pasitikęs dabartinis sodybos savininkas maloniai aprodė netoliese pasodintą parką, kuriame puikuojasi pasakų motyvais nudrožtos medinės skulptūros, plenerų metu sukurtos įvairių šalių menininkų. Muziejuje, skirtame A. Matučiui, surinkti ne vien rašytojo gimtinėje rasti senieji buities reikmenys: grožėjomės kelių šimtų metų senumo audiniais, stebėjomės metalu apkaustytu kastuvu, skaičiuojančiu taip pat kelintą šimtmetį, kai kam teko pasimatuoti arba bent pakilnoti senovišką milinį drabužį – burką.
Kita stotelė – Ožkabaliai, Lietuvos nepriklausomybės akto signataro, pirmojo lietuviško laikraščio leidėjo, visuomenės veikėjo J. Basanavičiaus gimtinė. Tiesa, pastatai atkurti, tačiau viskas atrodo labai autentiškai. Šalia sodybos vaikai pasilinksmino savotiškame medinių atrakcionų parke, po to žingsniavome į ąžuolyną, kuriame daugelis medžių turi savas dedikacijas – partizanams, prezidentams, trims Baltijos valstybėms. Auga ir vienas itin išskirtinis ąžuolas – jis išaugintas iš Stelmužės ąžuolo gilės.
Pasiekus Sūduvą būtina aplankyti ir kartais kontraversiškai vertinamos asmenybės, tačiau nenuginčijamai talentingos poetės Salomėjos Nėries tėviškę. Gaila, tačiau čia išlikę tik ūkiniai pastatai ir gyvenamojo namo pamatai su rūsiu. Stebėjomės „miegančiomis obelimis“, kurių šakos auga, atrodo, keistos jėgos traukiamos žemyn, pavaikštinėjome šalia poetės tėvo iškastų tvenkinių – ambicingo, deja, nepasiteisinusio projekto. Žinoma, nužingsniavome ir iki Širvintos, taip dažnai aprašytos S. Nėries eilėraščiuose. Diskutavome: ar tai tikrai graži upelė? Kaip sakoma, skonio reikalas, tačiau, daugumos nuomone, taip, graži.
Na, o kitapus Širvintos – Kazio Bradūno gimimo vieta. Aplankėme ir ją. Tačiau ši vieta nuo kitų kardinaliai skiriasi: nėra išlikusio nei vieno pastato – tik sodybvietė. Poetui paminėti šioje vietoje stovi stilizuoti vartai, o takelis nuo jų veda link medinio atminimo ženklo.
Paskutinis mūsų sustojimas – Paežerių dvaras. Klasicistinio stiliaus šiuo metu visiškai restauruoti dvaro rūmai sužavėjo puikia architektūra, nuostabiu vaizdu į ežerą iš balkono, autentiškais to meto baldais. Viename iš dvaro komplekso pastatų įsikūrusiame krašto muziejuje taip pat matėme įdomių eksponatų – prietaisą cukrui smulkinti, pelių ir musių gaudykles. Be to, iššūkis buvo pakilti į Belvederio bokštą – 17 metrų aukštyje esančią apžvalgos aikštelę, į kurią veda siauri sraigtiniai laipteliai.
Taigi, dieną praleidome tikrai turiningai, daug pamatėme, daug sužinojome, bendravome.
Lietuvių k. mokytojos A. Rutkauskienė, A. Paciukonienė
