Penktadienį darželinukai surengė sau rudenėlio derliaus šventę. Suruošė daržovių ir vaisių parodėlę. Vaidino, deklamavo eilėraščius, spalvino lapus, darė ir lipdė grybus. Įvardino daržoves bei vaisius. Vaišinosi obuolių sultimis, ragavo vaisius ir daržoves. Labai gaila, kad mamytės šįkart pamatyti gyvai vaidinimo negalėjo, bet „Varliukai“ jas nustebino noriai fotografuodamiesi ir filmuodamiesi.
Trečios klasės mokiniai vyko į etnografinę Prano Dzūko sodybą, kur dalyvavo edukacinėje popietėje „Maža bitutė – saldus medutis“. Muziejininkė Daiva Kunigonienė ir bitininkas Juozas Petrauskas pasakojo apie bičių šeimynas, nektaro rinkimą, medaus atsiradimo kelią. Vaikai susipažino su bitininko įrankiais, rūbais, įgijo žinių apie paslaptingą bitučių gyvenimą, skaitė patarles, minė mįsles. Bitininkas Juozas Petrauskas visus vaišino bičių duonele, medumi, įvairiais medaus ir vaistažolių, džiovintų vaisių, uogų mišiniais, papasakojo, kaip jie stiprina sveikatą. Edukacinė-pažintinė išvyka visiems labai patiko. Trečios klasės mokinukai nutarė, kad bus geri bitučių draugai ir nesupyks ant bitutės, jeigu kada ir įgels.
3 kl. mokytoja I. Bernatonienė
Elektronikos platintojų asociacija (EPA) vykdė prasmingą aplinkosaugos projektą – vaikų piešinių konkursą „Elektronika – nauda, atliekos – ne bėda!“, kuris vyko rugsėjo 21–spalio 12 dienomis. Asociacija pakvietė pradinių klasių mokytojus paskatinti 1–4 klasių mokinius išreikšti save, mokantis rūšiuoti elektronikos, baterijų ir akumuliatorių atliekas bei suvokiant atsakingo rūšiavimo svarbą. Konkurso iniciatorė EPA yra organizacija, nuolat vykdanti įvairius aplinkosaugos projektus ir edukuojanti visuomenę aplinkos apsaugos klausimais. Konkurso organizatoriai turi šešerių metų patirtį rengiant Nacionalinę aplinkosaugos olimpiadą 7–8 klasių moksleiviams. Vaikų piešinių konkursas „Elektronika – nauda, atliekos – ne bėda!“ yra jaunajai kartai skirta edukacinė priemonė, kuri prisidėtų prie tvarios visuomenės kūrimo, ES pradėto „žaliojo kurso“, padėtų spręsti labiausiai augančios atliekų kategorijos – elektronikos atliekų – visam pasauliui keliamą problematiką bei globaliai iškilusius klimato kaitos iššūkius. Šiame projekte-vaikų piešinių konkurse „Elektronika – nauda, atliekos – ne bėda!“ dalyvavo 3 klasės mokiniai. Sėkmė lydėjo Aleksą Mikelionį, kuris tapo konkurso laimėtoju ir buvo apdovanotas diplomu. Sveikiname Aleksą! Geriausių piešinių paroda eksponuojama Energetikos ir technikos muziejuje.
Irena Bernatonienė
Spalio 19–25 d. Lietuvoje minima Klimato kaitos savaitė. Pradinių klasių mokiniams buvo smalsu sužinoti, kaip keičiasi klimatas. Klasių valandėlių metu mokiniai sužinojo apie suvartojamos energijos, šiukšlių, šiltėjančio klimato reikšmę klimato kaitai. Mokiniai atliko įvairias užduotis, aiškinosi, kaip realiais darbais gali parodyti rūpestį saugodami savo aplinką.
4 kl. mokytoja Ž. Stankevičienė
Praeitą savaitę Šeštokų mokyklos trečiokai su mokytoja I. Bernatoniene dalyvavo piešinių konkurse, kuriame reikėjo nupiešti savo mėgstamiausią olimpinę sporto šaką. Šiandien vyko netradicinė paskaita apie Tokijo olimpines žaidynes, kurios metu buvo apdovanoti medaliais piešinių konkurso „Mano mėgstamiausia olimpinė sporto šaka“ prizininkai ir dalyviai. Medalius įteikė pati Šeštokų mokyklos direktorė A. Burbaitė. Ačiū Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui (projektas „Olimpinė karta“) už paramą vykdant šį piešinių konkursą, už galimybę mokiniams daugiau sužinoti apie olimpines žaidynes. Taip pat noriu padėkoti trečiokų mokytojai I. Bernatonienei už gebėjimą motyvuoti savo auklėtinius aktyviai dalyvauti visose organizuojamose sportinėse veiklose, akcijose, piešinių konkursuose. Jūs turite pačią geriausią mokytoją, gerbkite ir mylėkite Ją.
Fizinio ugdymo mokytojas V. Jasevičius
Spalio 16 dieną Šeštokų mokyklos mokiniai, lydimi socialinės pedagogės Almos Vaišnienės, lankėsi pirmajame Vilniuje zoologijos sode ZOOPARK, į kurį bilietus padovanojo Lazdijų rajono savivaldybė. Atvykusius mus pasitiko gidė Gertrūda, kuri labai įdomiai ir išsamiai papasakojo apie čia gyvenančius gyvūnus, iš arti galėjome pamatyti nykštukinę marmozetę, tai vienas iš mažiausių primatų pasaulyje, kurio kūnas yra 14–16 cm ilgio, uodega – 15–20 cm ilgio, kailis gelsvai rudas, nagai pritaikyti laipiojimui medžiais. Taip pat stebėjome smalsuolius katinus lemūrus, kurie mūsų lankymosi metu papusryčiavę miegojo, išdykusių surikatų šeimą, didžiausius vėžlius Lietuvoje, spalvotąsias papūgas loriketas, gyvalazdes, kurios dažniausiai panašios į šakeles, tarp kurių ir gyvena. Kai kurios primena žalius ar sudžiūvusius lapus ir taip puikiai maskuojasi gamtos prieglobstyje. Jos būna ne tik įvairios išvaizdos, bet ir dydžio – mažiausios nesiekia nė dvylikos milimetrų, o didžiausių kūno ilgis – beveik 33 centimetrai, matėme didelius akvariumus su daug daug žuvų ir žuvyčių, triušiukus, driežus, gyvates ir kitų gyvūnų.
Vėliau pakeliui sustojome Trakuose ir aplankėme Maironio apdainuotą Trakų pilį, tai vienintelė pilis visoje Rytų Europoje, pastatyta vandens apsuptoje saloje.
Kaip neaplankyti Velnio duobės? Tai legendomis ir padavimais apipinta Lietuvos duobių karalienė, vienas iš 100 lankomiausių Europos gamtos paminklų. Ji yra ypatinga mitologinė, sakralinė vieta. Velnio duobė pati giliausia – apie 40 metrų gylio, skersmuo apie 200 metrų, duobės dugne durpių sluoksnis siekia apie 10 metrų. Mokiniai kaipmat nusileido laiptais į apačią, sako, labai įdomu, tikra velnio duobė.
Keliaujame toliau, sustojame aplankyti Lepelionių piliakalnį, dažniausiai vadinamą Napoleono kepure, esantį Prienų rajone, šalia magistralinio kelio Jieznas–Vilnius. Sakoma, kad Napoleonas jojo Marijampolės link. Pakilęs vėjo šuoras nubloškė karvedžio kepurę šalikelėn. Šaunūs prancūzų kariai ją sugriebė, tačiau išdidusis karvedys sustojo ir, pažvelgęs į žemėlapį, įsakė kariams ant vieškelio krašto palaidoti jo kepurę. Žemę kareiviai sėmė šalmais. Taip išaugo kalnelis, žymintis kelio vidurį tarp Paryžiaus ir Maskvos. Labai įdomu, smagu ir gražu pasidairyti nuo piliakalnio, prisiminti čia jojusį karvedį Napoleoną…
Keliaujam link namų, pakeliui – Punios piliakalnis. Sustojome ir stebėjome rudenėjančią gamtą ir taip norėjosi sušukti: „Koks gražus gi kraštas mūs gimtasis“. Pavargę, bet praturtėję neišmatuojamais įspūdžiais, biologijos, gamtos, istorijos ir kitomis žiniomis, o svarbiausia, sustiprinę bendravimo įgūdžius, grįžome namo. Visų mokinių vardu sakome Ačiū visiems, kurių dėka šia kelione galėjome džiaugtis.
Soc. pedagogė A. Vaišnienė
Septintos klasės mokiniai, lydimi lietuvių k. mokytojos A. Paciukonienės ir klasės auklėtojos S. Ažukienės, aplankė Dzūkijos regiono įžymias vietoves. Išvyką pradėjome žygiuodami Čepkelių raisto pažintiniu taku. Žygio metu mokiniai susipažino su aukštapelkėms ir žemapelkėms būdinga augmenija ir gyvūnija. Išmintingoji gidė supažindino su kiminų, spanguolių, bruknių, palinių gailių, mėlynių naudingomis bei kartais ir nuodingomis savybėmis. Įdomu buvo sužinoti, kad medžiai taip, kaip ir mes, žmonės, gyvena šeimynomis, o jų šaknys lyg „miško internetas“ perduoda vienas kitam naudingąsias medžiagas bei apsaugo nuo ligų.
Aplankėme ir paslaptingąją Ūlos akį bei intriguojančiu pavadinimu pagarsėjusią aukštapelkę Meškos šikną. Ne ką mažiau įdomiai skamba ir populiarioji Gaidžių kopa arba Klonių kalnas – tai vėjo supūstas smėlio gubrys. Pasirodo, kad kopos ne tik Kuršių Nerijos simbolis. Dzūkijos šiluose žemyninės kopos tęsiasi dešimtis kilometrų, bet visos jos jau nebejudrios – smėlį sustabdė medžiai, žolinė augmenija. O štai ši kopa dar gyva, ji dar slenka ir padedama vėjo stengiasi kovoti su augalais, pildama ant jų baltą smėlį. Smagu pabėgioti pajūrį menančiose kopose.
Vinguriuodami paslaptingais pušynų keliukais aptikome pasislėpusį Zervynų kaimą. Tai lyg gyvas muziejus po atviru dangumi. Kiek istorijos, tradicijų, papročių, senovinės buities ženklų regi bevaikščiodamas smėlėtomis kaimo gatvelėmis. Čia ir didingieji dzūkų kryžiai, apjuosti tik jiems būdingomis baltomis prijuostėlėmis arba, kaip vietiniai sako, kvartukaiciais, ir molinių ąsočių gyva paroda, medinių buities rakandų nusėta svirno siena. Tiek dailių sodybų ir daugelis tuščios. Apima jausmas, jog esi kalnuose, apsuptas gamtos ir gilios praeities.
Pakeliui namo paskutines jėgas atidavėme Merkinės didingajam piliakalniui aplankyti, o ištvermingiausieji ir į Merkinės apžvalgos bokštą įkopė. Artėjant vakarui žavėjomės upių tėvo, Nemuno, ir šaltavandenio Merkio susitikimu.
Tiek daug pamatyta, kartu ir daug klausimų iškelta… Supratome, kokia paslaptinga ir vis dar nepažinta yra mūsų gimtinė.
7 kl. auklėtoja S. Ažukienė
Kaip ir kasmet, tradiciškai, turėjome paminėti Pasaulinę maisto dieną, tačiau, kaip jau darosi įprasta, tą darėme netradiciškai. Šįkart kiekviena klasė Maisto dieną šventė kas sau. Gal taip ir geriau?.. Juk taip mokykloje švęsta gerokai daugiau nei 10 kartų… Taigi, visų klasių mokiniai kartu su savo auklėtojomis savaip puošė klases, savaip dekoravo stalus ir, aišku, savaip pasilinksmino ir pasivaišino.
Rugsėjo 16 d. pradinių klasių mokiniai ir mokytojos šventė Rudenėlio šventę ir Pasaulinę sveiko maisto dieną. Mokiniai ruošė daržovių parodėlę, piešė spalvotus piešinukus, dainavo dainas, skirtas rudenėliui. Gamino vaisių ir uogų salotas. Paprasta, skanu ir, svarbiausia, SVEIKA!
Ketvirtos klasės mokiniai įsitraukė į aktyvią integruotą anglų kalbos ir pasaulio pažinimo pamokos veiklą tema „Pažink Lietuvos medžius“. Mokiniai dirbo individualiai ir poromis, bendradarbiavo ir atliko užduotis. Pamoka buvo įdomi ir kūrybinga, todėl mokiniams pasitaikė puiki proga pagilinti žinias apie Lietuvoje augančius medžius.
4 kl. mokytoja Ž. Stankevičienė, anglų k. mokytoja V. Lazauskienė
