spalio 20, 2020Daily Archives

Kelionė į Vilnių

Spalio 16 dieną Šeštokų mokyklos mokiniai, lydimi socialinės pedagogės Almos Vaišnienės,  lankėsi pirmajame Vilniuje zoologijos sode ZOOPARK, į kurį bilietus padovanojo Lazdijų rajono savivaldybė. Atvykusius mus pasitiko gidė Gertrūda, kuri labai įdomiai ir išsamiai papasakojo apie čia gyvenančius gyvūnus, iš arti galėjome pamatyti nykštukinę marmozetę, tai vienas iš mažiausių primatų pasaulyje, kurio kūnas yra 14–16 cm ilgio, uodega – 15–20 cm ilgio, kailis gelsvai rudas, nagai pritaikyti laipiojimui medžiais. Taip pat stebėjome smalsuolius katinus lemūrus, kurie mūsų lankymosi metu papusryčiavę miegojo, išdykusių surikatų šeimą, didžiausius vėžlius Lietuvoje,  spalvotąsias papūgas loriketas, gyvalazdes, kurios dažniausiai panašios į šakeles, tarp kurių ir gyvena. Kai kurios primena žalius ar sudžiūvusius lapus ir taip puikiai maskuojasi gamtos prieglobstyje. Jos būna ne tik įvairios išvaizdos, bet ir dydžio – mažiausios nesiekia nė dvylikos milimetrų, o didžiausių kūno ilgis – beveik 33 centimetrai, matėme didelius akvariumus su daug daug žuvų ir žuvyčių, triušiukus, driežus, gyvates ir  kitų gyvūnų.

Vėliau pakeliui sustojome Trakuose ir aplankėme Maironio apdainuotą Trakų pilį, tai vienintelė pilis visoje Rytų Europoje, pastatyta vandens apsuptoje saloje.

Kaip neaplankyti Velnio duobės? Tai legendomis ir padavimais apipinta Lietuvos duobių karalienė, vienas iš 100 lankomiausių Europos gamtos paminklų. Ji yra ypatinga mitologinė, sakralinė vieta. Velnio duobė pati giliausia – apie 40 metrų gylio, skersmuo apie 200 metrų, duobės dugne durpių sluoksnis siekia apie 10 metrų. Mokiniai kaipmat nusileido laiptais į apačią, sako, labai įdomu, tikra velnio duobė.

Keliaujame toliau, sustojame aplankyti Lepelionių piliakalnį, dažniausiai vadinamą Napoleono kepure, esantį Prienų rajone, šalia magistralinio kelio Jieznas–Vilnius. Sakoma, kad Napoleonas jojo Marijampolės link. Pakilęs vėjo šuoras nubloškė karvedžio kepurę šalikelėn. Šaunūs prancūzų kariai ją sugriebė, tačiau išdidusis karvedys sustojo ir, pažvelgęs į žemėlapį, įsakė kariams ant vieškelio krašto palaidoti jo kepurę. Žemę kareiviai sėmė šalmais. Taip išaugo kalnelis, žymintis kelio vidurį tarp Paryžiaus ir Maskvos. Labai įdomu, smagu ir gražu pasidairyti nuo piliakalnio, prisiminti čia jojusį karvedį Napoleoną…

Keliaujam link namų, pakeliui – Punios piliakalnis. Sustojome ir stebėjome rudenėjančią gamtą ir taip norėjosi sušukti: „Koks gražus gi kraštas mūs gimtasis“. Pavargę, bet praturtėję neišmatuojamais įspūdžiais, biologijos, gamtos, istorijos ir kitomis žiniomis, o svarbiausia,  sustiprinę bendravimo įgūdžius, grįžome namo. Visų mokinių vardu sakome Ačiū visiems, kurių dėka šia kelione galėjome džiaugtis.

Soc. pedagogė A. Vaišnienė