Visą savaitę gyvenome judumo ritmu – nuo pirmadienio iki penktadienio Šeštokų mokykloje vyko įvairūs sporto renginiai, skirti Europos judumo savaitei paminėti. Ją užbaigė trečios klasės mokiniai aktyviai prisijungę prie respublikinės akcijos „Diena be automobilio“. Mokiniai visą savaitę fiksavo mokyklos teritorijoje transporto priemones, kūrė ir dalino lankstinukus su paruošta informacija apie oro taršą ir naudą judėti.
Smagu mokiniams buvo pastebėti paklusniausius, kurie šią dieną atvyko pėsčiomis arba bemotorėmis transporto priemonėmis. Mokiniai aktyviausiems akcijos dalyviams įteikė sukurtus meninius darbelius AČIŪ, KAD MAŽINATE TARŠĄ IR SAUGOJATE ŽEMĘ.
Šeštokų mokyklos bendruomenę ir vėl nudžiugino literatūros kritiko, buvusio mokyklos mokinio Valentino Sventicko dovana – knyga „Ir dar“. Knygą sudaro užrašai, fragmentai, esė iš žymių žmonių ir paties autoriaus apmąstymų. Dėkojame autoriui už įdomias įžvalgas ir linkime naujų kūrybinių sumanymų.
Žydų tautos istorija – dalelė Lietuvos istorijos. Garsiaisiais savo laiškais Didysis Lietuvos kunigaikštis pakvietė žydų amatininkus, pirklius atvykti į Lietuvą. Nuo to laiko žydų tauta sėkmingai ir gyveno Lietuvoje, puikiai sutardama su vietiniais žmonėmis. Šios tautos žmonės apsigyveno ir mūsų vietovėse. XX a. I pusėje Šeštokuose gyveno apie 50, Rudaminoje apie 200 žydų tautybės žmonių. Tą gražią žydų tautos istoriją sujaukė Antrasis pasaulinis karas. Žydų tautos istorija nepalieka abejingų. Kiekvienais metais mūsų mokykla rugsėjo mėnesį (1943 m. rugsėjo 23 d. buvo sunaikintas Vilniaus getas, nužudyta daugybė žydų tautybės žmonių) pagerbiame žydų tautos atminimą akcija „Atmintis gyva, nes liudija…“. Šiais metais mes vykome į Rudaminos žydų kapines, uždegėme žvakeles ant kapų, padėjome akmenėlius su Dovydo žvaigžde. Taip pat pagerbėme ir Pasaulio tautų teisuolį Šeštokų kleboną Juozą Inkratą, karo metais gelbėjusį žydus. Prisiminėme parapijos ekonomę T. Vilčinskienę žavėjomės jos drąsa.
Simboliška: bevaikštant po Rudaminos kapines į jas atvyko keletas žydų tautos atstovų, pasidabinusių jų tautos simbolika, pagerbti savo tautiečių. Maloniai pasikalbėjome, prisiminėme tautos istoriją. Įdomu, kad vienas iš tų žmonių buvo rašytojo Kanovičiaus sūnus. Jis pažinojo Šeštokų žydų Kibarskių vaikus, tačiau nieko nežinojo apie Šeštokų žydų tragediją ir kleboną Juozą Inkratą. Po mūsų pasakojimų jis pažadėjo aplankyti Šeštokus ir vesti mokiniams edukaciją apie žydų tautos kultūrą.
