Valstybinės šventės mums visada yra svarbios, jas švenčiame, tačiau susikaupę ir rimti. Kovo 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybės dieną mokykloje minėjome šiek tiek anksčiau, kovo 9 d. Bet kuriuo atveju ši diena yra kitokia, išskirtinė. Visų pirma, mokyklos bendruomenė buvo skatinama į darbą ateiti pasipuošus tautinių spalvų drabužiu ar aksesuaru. Gera buvo stebėti visus tuos, kurie prisijungė prie iniciatyvos ir tądien vaikščiojo spalvingi. Taip pat per vieną iš ilgųjų pertraukų visi norintys ir galintys žingsniavo į mokyklos parkelį, gavo spalvotus balionus ir, pasirinkę širdžiai mieliausią vietą tarp maumedžio ir didžiosios eglės, stojo į Lietuvos trispalvę – turėjome gyvąją vėliavą. Vėliau mokyklos bendruomenė rinkosi į antrojo aukšto fojė, kur mokiniai, vadovaujami muzikos mokytojos, surengė etninę popietę teigdami, kad jie yra maži, ypač didelių darbų nudirbti negali, bet užtat gali prisidėti prie Lietuvos kūrimo saugodami etninį paveldą. Taip ir yra: girdėjome ne tik gražių apie tėvynę, bet dainų, smulkiosios tautosakos, regėjome šokį ir džiaugėmės tuo, kad tautiniais rūbais pasipuošusios merginos švytėjo. Vadinasi, etninis paveldas nėra atgyvena. Vadinasi, ir kitas valstybines šventes galima švęsti būtent taip.
Lietuvių k. ir literatūros mokytoja A. Paciukonienė
